Žodis vertimas yra kilęs iš lotyniško žodžio translatio, kuris sudėtas iš trans- ir fero, kurie kartu turi reikšmę rūpintis. Remiantis žodynu, translatio tai rašytinio teksto prasmės perteikimas iš vienos kalbos tarmės į kitą. Tačiau šiandien mums labiausiai rūpi klausimas: vertimas tai menas, mokslas ar įgūdis?
Rašytojo rolė jokiu būdu ne pasyvi ar mechaniška, todėl ir prilyginama menui. Daugelis gali ginčytis, bet literatūros vertimas tai tikrų tikriausias menas. Tai teigia ne vienas vertėjas, kuriam neretai kliūna ir redaktoriaus darbas, reikalaujantis išraiškingų frazių ir lakios vaizduotės. Vertėjui taip pat svarbu atsižvelgti į kalbančiųjų ta kalba kultūrą ir papročius, taigi tai dar vienas aliuzijos į meniškumą įrodymas.
Neretai, šiame informacinių technologijų klestėjimo amžiuje, susiduriame su kompiuteriniu vertimu. Automatinių vertyklių naudojimas priartina mus prie mokslo ir atitolina nuo meno. Tačiau galbūt vertėjavimas visuomet buvo mokslas? Juk dirbant šį darbą reikia laikytis sintaksės ir gramatikos taisyklių gausos.
Išvada jog vertėjavimas tai įgūdis, taip pat galima. Juk neretai kartojame, kad vertėjas turi būti apdovanotas „jutimu“. Neužtenka vien taisyklių žinojimo tam, kad tekstas atrodytų patrauklus ir pagirtinas. Tad vertėjo įgūdžiai nemažiau svarbūs nei moksliškumas ar meniškumas.
Taigi galų gale galime padaryti išvadą, kad vertėjavimas tai trys viename. Visi kriterijai reikalingi tam, kad būtų pasiektas džiuginantis rezultatas, o vertėjas taptų geidžiamu samdiniu darbo rinkoje.