Daugelis menininkų įsivaizduojami beveik vienodai: vieniši, nepripažinti pasaulio, kitokio, išskirtinio mąstymo ir pasaulio suvokimo, liūdnų akių ir visiška melancholija persmelktų savo kūrinių autoriai. Jie dažnai gretinami su tikrais bohemos atstovais, kurie blaškosi tarp amžino liūdesio, nesėkmių ir vos kelias akimirkas trunkančios euforijos ir kūrybos džiaugsmo. Menininkai iš prigimties yra jautrūs žmonės, kurie bet kokį, net menkiausią, sukrėtimą ar nepasisekimą išgyvena ypač skaudžiai. Dėl
kiek perdėto jautrumo ir reakcijos į aplinkos pokyčius menininkams nesvetima depresija. Meno istorikai tikina, kad ne vienas žymus dailininkas, skulptorius sirgo depresija, blaškėsi, o visą skausmą ir nepasitikėjimą savimi perkėlė į savo kūrybą. Vincent van Gogh, Frida Kahlo, Albertas Kamiu, Fiodoras Dostojevskis, Erikas Marija Remarkas ir daugelis kitų nerado jokio kito būdo, kaip gydyti depresiją, todėl tapė ar rašė.
Vienas žymiausių Nyderlandų tapybos atstovų Vincentas van Goghas visą savo gyvenimą buvo nepripažintas aplinkinių. Nerasdamas sau vietos pasaulyje, klajojo po Europos šalis, ieškodamas įkvėpimo, tikrų draugų ir tos vienintelės meilės.
Nieko neradęs, skaudžia
i visa tai išgyveno. Kaip dabar teigia menotyrininkai, Vincentas van Goghas sirgo ypač sunkia depresija, kuri privedė jį prie nesibaigiančių girtuoklysčių, atsitiktinių moterų, ausies spenelio nusipjovimo ir galiausiai, nusišovimo rugių lauke. Dailininkas mėgo savo autoportretus. Šiuose bei kituose paveiksluose jis sudėjo labai daug skaudžios savo patirties.
Frida Kahlo buvo viena garsiausių viso amžiaus Meksikos dailininkių. Tragiško likimo moteris, atsitiktinės autobuso avarijos metu buvo suluošinta ir visą gyvenimą kentė nežmoniškus skausmus. Jos vyras, taip pat žymus dailininkas Fridą Kahlo mylėjo neilgai. 
Nors buvo ugningo būdo, autorė gana trumpą savo gyvenimą blaškėsi tarp vyrų, moterų, tikrųjų vertybių, kol galiausiai visos nesėkmės ir liga privedė prie didelės depresijos. Savo sielvartą dailininkė sudėjo į savo tapybos kūrinius, kurie ir dabar tebežavi viso pasaulio meno gerbėjus.
Kaip dailėje, taip ir literatūros mene depresija buvo gana dažnas reiškinys. Ypatingai įvairių politinių suiručių metais kūrę autoriai savo patirtis ir jų aplinkoje vyraujančią beviltišką situaciją perkeldavo į savo knygas. 
Ryškiausiai aprašę žmogaus krizę, pasaulio susvetimėjimą ir atšiaurumą buvo prancūzų rašytojas Albertas Kamiu, rusų autorius Fiodoras Dostojevskis bei vokietijos rašytojas Etikas Marija Remarkas. Visus juos jungė pasaulinio lygio kūryba, talentas bei… depresija. Nepavydėtina visuomenės situacija, jų kūrybos nepripažinimas priversdavo juos dienų dienas leisti vieniems ir nemylimiems. 
Jie neturėjo nieko, kas galėtų jiems padėti, o ir profesionalių metodų, kaip gydyti depresiją, tada dar nebuvo. Taigi, žymiausi pasaulio klasikai pasinaudodami depresija parašė tikrus šedevrus.
Liūdnos šių kūrėjų istorijos ir dar liūdnesnis faktas, jog depresija sergančių menininkų buvo ir yra tūkstančiais verčia susimąstyti: kokia gi ta beprotiškai gražaus meno vertė?..