Menas yra galingiausias ginklas. Nėra kito tinkamo ginklo, kuris apimtų visas gyvenimo sritis. Todėl meną naudojo visi galingiausi pasaulio diktatoriai kaip formą, galinčią pakeisti žmonių mąstymą. Bažnyčia meną taip pat vertina kaip mąstymo formą. Įvairios įtakos priemonės – nuo architektūros, vedančios į Dievą, iki vizualiojo meno. Bet ar to reikia šiandien? Jeigu mes mokykloje mokomės skaityti, kad suprastume raštą, tai kodėl mūsų nemoko meno kalbos, kad suprastume meną? Tai yra būtina, juk žmogus, niekada nesusidūręs su spalva ir forma, nežinantis, kas yra kompozicija, nežinodamas meno abėcėlės sunkiai galės skaityti meno kūrinį. Net muzikos vaikai mokomi daugiau. Vienintelė šalis, kurioje, kiek žinau, moko meno abėcėlės, yra Japonija. Japonų vaikai mokosi poezijos, dramos, muzikos ir dailės abėcėlės nuo pat pirmų dienų, nuo darželio.
Taigi iš karto klausiama: ar menas reikalingas žmogaus egzistavimui?
Kitas dalykas yra toks, kaip gerai žmogus žino, ar jis reikalingas, ar ne. Ne vienas žmogus, paklaustas, gali atsakyti, kad meno jam tikrai nereikia, net ir nesuvokdamas, kiek daug meno yra aplink jį – net jo namai, aplinka ir galiausiai rytinės kavos puodelis. Menas paveiks pasąmonę, net jei jis nesąmoningas. Per pasąmonę menas keičia elgesį ir mąstymą, moko matyti pasaulį kitaip. Labiausiai menas asocijuojasi su grožiu. O kaip dėl gana nuvalkioto pasakymo gražu tai, kas visiems gražu? Bet yra ir kitas nuvalkiotas posakis, kad skonio klausimu draugų nėra. Lygiai tas pats mene: kas vienam gražu, kitam gali būti banalu. Etalonas, kad menas yra grožis, einant per visas epochas kartojasi. Sakykim, antikos, renesanso laikais menas negalėjo būti bjaurus – tokia buvo estetikos teorija. Laikui bėgant grožio samprata keičiasi. Taigi pasakymas, kad menas turi būti gražus, yra sąlyginis: kas yra gražu? Pagaliau tai ir skonio, išsilavinimo, mentaliteto reikalas.
Šiuolaikinis menas dažnai nepretenduoja būti gražus. Ar jis skirtas elitinei auditorijai?
Yra pats paprasčiausias dalykas. Menas yra atspindys to, kas vyksta aplinkui. Menininkas nenukrito iš dangaus, yra pavienių genijų, matančių iliuzijas, bet toks vienetas tūkstančius metų. Šiaip menininkai gyvena šiame pasaulyje, taip pat yra iš šio pasaulio. Kadangi menas neišvengiamai atspindi tai, kas vyksta aplinkui, jei turime bjaurų meną, dažnai reikia apsidairyti, ar gyvename bjaurame pasaulyje, nes menininkas yra kaip seismografas: jis net gali jausti tai, ką gali kita pusė. Taigi, pavyzdžiui, jei spektaklyje gausu keiksmažodžių, pažiūrėkime, ar scena yra už teatro ribų. Taigi manau, kad šiuolaikinis menas atspindi tai, kas vyksta. Šiuolaikinis menas kalba apie grožį ir bjaurią pasaulio pusę, kuri, deja, dabar yra labai šviesi. Menas nuo kitų žmogaus proto veiklų skiriasi tuo, kad veikia per jausmus. Kitas dalykas, kad vienas darbas vienam pažadina jausmus, kitam nepažadina. Gali būti, kad kūrinys nepažadins jausmų niekam, nes jame nėra jokio užtaiso. Gali girtas menininkas labai profesionaliai teptelti dažų, bet tai nieko nejaudins, nes jis nieko į tai neįdėjo: pamojuoti teptuku nebūtinai yra menas. Na, ir gamta pažadina estetines emocijas: gražus peizažas, gražus saulėlydis, bet tai nėra menas… Nors yra sakoma, kad gamta yra didžiausias menininkas ir geriau nei gamta nieko nesukursi, bet vienas dalykas yra gražios formos, spalvos, kas yra gamtoje, bet visai kas kita dalykas, kai yra įdėta mintis.