Programinė muzika, instrumentinė muzika, kuri išreiškia muzikos skambesį ir perteikia kūrinio programoje nurodytą vaizdą. Tai yra absoliučios muzikos priešingybė. Dažniausios programinės muzikos rūšys yra simfoninės poemos, simfoniniai paveikslai, siuitos, dramos ar ciklo pjesės, fantazijos, uvertiūros. Programa gali būti suprantama kaip kūrinio pavadinimas, užrašas, kompozitoriaus parašytas turinio paaiškinimas arba nuoroda į esamą meno kūrinio siužetą. Kai programos muzikiniai kompozicijai suteikiamas tik vienas pavadinimas, tai nurodo muzikinės raiškos objektą.
Šiek tiek apie literatūrą, kuri padės suprasti subtilybes:
Literatūra (F. Hamletas Šekspyro tragedijoje, V. Mazepa Hugo eilėraščiuose, Orfėjas senovės graikų mitologijoje) arba meno kūriniai (Musorgskio fortepijono atlikimo kilpa) naudojami kaip bendrosios procedūros. Hartmanno įspūdžių meno paroda, F. Liszto fortepijoninis pjesė „Hunų mūšis“ pritaikyta pagal W. von Kaulbacho paveikslus, o „Mąstytojas“ – iš Mikelandželo skulptūrų). Detali tvarka paremta platesniais kompozitoriaus komentarais ir ne tik nurodo kūrinio pavadinimą, bet ir patikslina dalį turinio. Tokio tipo simfoninę programą parašė H. Berliozas (Fantastic Symphony, Harold Italijoje). Pirmasis programinės muzikos terminą pavartojo F. Lisztas, rašydamas apie savo simfonines poemas. Programinės muzikos ištakomis laikomi įvairūs vaizdavimo muzikiniais garsais atvejai (anglų virginalininkų, prancūzų klavesinininkų kūryba), bet daugelis iki 19 a. sukurtų instrumentinių kūrinių, turinčių pavadinimus, priskirtini garsų tapybai. Programinei muzikai susiklostyti įtakos turėjo ir vokalinės instrumentinės kompozicijos (kačia, chasse, šansona, batalija, madrigalas, vėliau – oratorija ir opera), kuriose muzikiniais garsais buvo perteikiami žodiniame tekste minimi objektai ar veiksmai. Muzikos raiškos galimybių sampratai itin svarbios buvo baroko afektų teorija, muzikinės retorikos ir garsų pamėgdžiojimo teorijos.
Pirmaisiais ryškiais programinės muzikos kūriniais laikoma J. Kuhnau šešios Biblijos sonatos (1700) ir A. Vivaldi koncertų ciklas Metų laikai (1717)
Šiose kompozicijose autoriai pateikė detalias kūrinio programas, kurios turėjo įtakos jų muzikos raiškai. Vienos klasikų instrumentinėje muzikoje siužetiškai plėtojamų vaizdinių aptinkama retai (ryškiausias pavyzdys – L. van Bethoveno Pastoralinė simfonija 1808). Programiškumas, vaizdingumas būdinga romantikų instrumentinei muzikai. Pirmieji ryškūs tokio tipo kūriniai pasirodė 19 a. 4 dešimtmetyje: H. Berliozo Fantastinė simfonija (1830), simfonija Haroldas Italijoje (1832), R. Schumanno fortepijoninių pjesių ciklas Karnavalas (1834), F. Mendelssohno‑Bartholdy uvertiūros simfoniniam orkestrui ir kita. Programinės muzikos kūrinius kūrė F. Listas (simfoninės poemos Tasso 1849, Preliudai 1854, simonija Faustas 1857, fortepijoninis ciklas Klajonių metai 1848–77), R. Straussas (simfoninės poemos Don Kichotas 1897 ir Don Žuanas 1889). Programinės muzikos bruožų yra R. Wagnerio operų uvertiūrose. Jos turi turinį sukonkretinančias programas ir dažnai per simfoninius koncertus atliekamos kaip savarankiškos kompozicijos. Programinė muzika išplito rusų (N. Rimskio‑Korsakovo, M. Musorgskio, P. Čaikovskio, A. Liadovo) ir čekų (B. Smetanos, A. Dvořáko) romantikų instrumentinėje muzikoje. Ji būdinga ir impresionistų (C. Debussy, M. Ravelio) muzikinei kūrybai. 20 a. programinių kūrinių kūrinių sukūrė A. Schönbergas, I. Stravinskis, B. Bartókas ir kiti. LIETUVOJE programinė muzika pradėta kurti 20 a. pradžioje. Pirmieji lietuvių programiniai simfoniniai kūriniai – M. K. Čiurlionio simfoninės poemos Miške (1901) ir Jūra (1907). Programinių kompozicijų sukūrė J. Naujalis (Svajonė ~1921, Ruduo ~1930), J. Gruodis (Rudenėlis 1922, Gyvenimo šokis 1928, Iš Lietuvos praeities 1939), K. V. Banaitis (Lietuvos idilijos 1926–28), J. Gaidelis (Šatrijos raganų karnavalas, Gedimino sapnas, arba Vilniaus legenda abi 1940). Programinė muzika žinoma jau nuo senų laikų ir išlaikanti savo tradicijas, dėl to jei įdomu, galite pasiklausyti įrašų youtube.