Fotografija – viena iš meno šakų, kurią pačią dar galima suskirstyti į rūšis. Fotografijos gali būti meninės, publicistinės, peizažinės, portretinės, reklaminės. Meninė fotografija labai dėkinga kūrybingiems žmonėms, nes šioje fotografijos rūšyje nėra jokių apribojimų ar standartų. Žinoma egzistuoja kompozicijos taisyklės, nuotraukos kokybės ir raiškos standartai, tačiau meninėje fotografijoje visos taisyklės gali būti sulaužytos.
Jeigu seniau nėščiosios buvo prietaringos ir tikėjo, jog besilaukianti moteris negali fotografuotis ar būti piešiama, tai šiais laikais noras įsiamžinti ir prisiminti save tuo laikotarpiu – nugali visas prietarų baimes. Ir teisingai, juk tai tik nepagrįsti prietarai. O nuotraukos tikrai turi išliekamąją vertę, jos leidžia dar ir dar kartelį pažvelgti į save praeityje, būtent tą vienintelę akimirką, kuri praėjo ir nebesugrįs.
Nėščiosios fotosesija yra vertinama dvejopai. Vieniems besilaukianti moteris yra seksuali ir neužfiksuoti jos metamorfozės būtų tikra nuodėmė arba dar nėštumą laiko natūraliu procesu, kurio neverta slėpti ar tuo labiau gėdytis, kad nori įamžinti savo kūno pokyčius laukimo metu. Tačiau egzistuoja ir kitas, galbūt kiek senamadiškas ir konservatyvus, požiūris, kad nėščiosios fotosesija yra tolygi pornografijai. Retais atvejais, tačiau galima išgirsti ir, kad tai gali pakenkti vaikui. Tokios kalbos yra iš piršto laužtos. O štai padorumo ribas kiekvienas nusistato sau asmeniškai ir nederėtų savo kanonų versti visuotinomis taisyklėmis ir versti kitus jomis vadovautis.
Nėščiosios fotosesiją galima papuošti įvairiais atributais: lengvai krintančiomis medžiagomis, gėlėmis, kaspinais, būsimo mažylio daikteliais. Vienos noriai fotografuojasi atidengdamos daug nuogo kūno, kitos apnuogina tik pilvuką. Kartais kartu fotografuojasi ir būsimieji tėčiai.
Kai tik nėščiosios fotosesijos mada įžengė į Lietuvą, šis reiškinys buvo vertinamas kritiškai, tačiau dabar – balta varna ta, kuri praleido progą įamžinti laukimo periodą.