Menas, menas, menas. Šie žodžiai sukasi daugelio žmonių galvoje kiekvieną dieną, kuomet norisi grožėtis gražiais vaizdais gatvėje, mene ir visur, kur tik einame. Juk nukritę rudens lapai nesuteiks visiško grožio ir meno mūsų gatvėms, dėl to gatvės puošiamos ir kitu menu. Žmonės grafičius vertina neigiamai, bet puikiai supranta, kad gatvės menas miestą gražina. Menininkai, kurie piešia grafičius, dažniausiai kuria ir festivalinį meną. Vadinasi, vis tiek egzistuoja šešėlinė pusė. Tai labai įdomu, nes šiais metais turėsime kelis menininkus, kurie sukerta abi šias puses. Be to, yra menas, kuris šiek tiek labiau politiškas. Turiu omeny ne tai, kad kyla protestas, bet tai yra menas, kuris bando kažką pasakyti. Tai yra žinutė visuomenei. Tai, kas prieš keletą dešimtmečių buvo laikoma vandalizmu, šiandien traukiama į oficialius miesto žemėlapius ir palaikoma. Tai džiugina gyventojus ir masina keliautojus – kaip gi nenusifotografuosi prie Rožinio dramblio, jei jau esi Kaune?! Gatvės menas, grafiti, neofreskos, tagai, trafaretai ar tiesiog sienų piešiniai – daug pavadinimų galime rasti daugiasluoksniam margam audiniui, dengiančiam vis didesnę Lietuvos teritoriją.
Sunku apibrėžti gatvės meno sąvoką – ji tokia įvairi
Menininkai reaguoja į šiuolaikinį pasaulį, per viešąsias erdves perteikdami savo idėjas, eksperimentus, kūrybinius pasirodymus, provokacijas, deklaracijas ir, žinoma, keisdami miesto veidą. Visuomeniškai aktyvus gatvės menas Lietuvoje atsirado visai neseniai – 1990-ųjų viduryje, galbūt todėl įspūdingas darbas gatvėje mus vis dar stebina. Ypač tie, kurie išdygsta po neeilinių meno festivalių nakties-Vilnius Street Art, Kaunas Nikka, Edit Klaipėda, Marijampolė Malonny. Ar norite suskaičiuoti visus gatvės meno kūrinius? Po gatvės meno festivalio „Nykoka“ Kaune nusileido rožinis dramblys. Įsitaisęs ant sienos, jis linksmina pro šalį einančius vaikus ir kelia šypseną suaugusiesiems. Ką vaizduoja menininko Vytenio Jako kūrinys? Kaip tai ką?.. Gi rožinę meilę! Po pasaulį pasklidę paslaptingosios italų tapytojo Leonardo da Vinci nupieštos Monos Lizos atvaizdai kartais atsiduria visiškai netikėtose erdvėse. Viena iš tokių – Kauno technologijos universiteto studentų miestelis. Kai pavargsta nuo Niujorko triukšmo, menininkas Ray Moon Bartkus krauna lagaminą ir skrenda į ramybės užutėkį – Marijampolę. Dėl laimingo atsitiktinumo šis miestas tapo vieta, kur menininkas rengia savo meno simpoziumus „Malonny“ ir sukviečia pasaulio garsenybes. Tomis dienomis Ray Bartkus ir pats ima į rankas dažus. „Floating World“ – vienas įspūdingiausių jo darbų, kurį geriausia žiūrėti… vandenyje.
Gatvės meno ištakos yra apskrityje. Prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje Niujorke, JAV, o paskui išplito visame pasaulyje
Tai prasidėjo kaip protestas prieš labai komercializuotas ir aiškiai apibrėžtas viešąsias erdves. Manau, kad tam tikra prasme tai yra bandymas susigrąžinti viešąją erdvę. Dabar, praėjus dešimtmečiams, yra labai aiški takoskyra tarp legalaus atostogų meno ir graffiti. atvės menas gražina miestą ir žmonėms dažniausiai labai patinka, o grafičiai turi kitą, neestetinį, tikslą – toliau protestuoti, kaip tai buvo daroma grafičių atsiradimo metu. Pastaruoju metu bandoma „įpaminklinti“ atmintį, nutolstama nuo praeities. Jos nuomone, dauguma viešųjų projektų, pateikiamų viešose miestų erdvėse, įgyvendinami praėjimos eros tempu ir neatitinka šiuolaikinio miesto pulso. Būtų įdomu kalbėti apie tai ir viešąsias erdves. Galbūt mūsų karta dar nerado tokios meninės kalbos ir išraiškos, kaip mes norėtume apipavidalinti viešąsias savo erdves. Tai – labai įdomi tema. Kiekvienas atsiradęs paminklas sulaukia labai daug kritikos ir diskusijų, todėl manau, kad tai aktualu visiems.